Naujienos

Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, dažnai sutinkamas kino ir televizijos veidas, Vytautas Kupšys, dalinasi mintimis apie savo įvairiapusę kūrybą ir gyvenimą scenos mene, rašoma J. Miltinio dramos teatro pranešime žiniasklaidai. Aptarinėdamas ilgametę darbo patirtį menininkas teigia: „Aktoriaus gyvenimas, – amžinas laukimas vaidmens, per kurį galėtum išsikalbėti“.

– Iki šiandien esate sukūręs daugiau nei 70 vaidmenų, režisavęs per 30 spektaklių. Kuri kūrybinė pozicija jums artimesnė?

– Sunku pasakyti. Kūryba visur ta pati, ji reikalauja maksimalus atsidavimo ir tam tikro pamišimo laipsnio. Kuriant ilsėtis negalima, reikia atiduoti visą save, nesvarbu, ar vaidini, ar režisuoji. Aišku, statant spektaklį, atsiranda daugiau atsakomybių, tačiau vaidinant – mažiau galimybių. Pastaruoju atveju esi tik įrankis kažkieno rankose, atpirkimo ožys. Aktorius vienu metu yra ir viskas ir niekas. Jis tampa galutiniu proceso produktu, tačiau priklausomu nuo režisieriaus, medžiagos, aplinkybių. Režisuojant atsiveria daugiau galimybių, bet tai tampa nuolatiniu, 24 valandų per parą darbu. Tuomet išgyvenu kiekvieną personažą, nes aktoriaus prigimtis kitaip neleidžia.

– Kita jūsų specifika – TV ekranas, kaip prisijaukinote šį žanrą?

– Neprisijaukinau, jis atsirado ir tiek. Sigitas Račkys mane pakvietė vaidinti televizijoje, o susipažinome Juozo Miltinio dramos teatre ruošdami M. Gorkio „Dugne“. Taip ir prasidėjo serialų kelias, o ir prisitaikyti prie kitokios specifikos nebuvo sunku, juk nesvarbu, ką dirbi, svarbu, su kokiu nusiteikimu.

Žinoma, ryškių skirtumų yra, pavyzdžiui vaidindamas teatre susitapatinu su personažu, negaliu atsiriboti net ir po spektaklio. Jį savyje jaučiu tol, kol spektaklis rodomas repertuare. Šis „susitapatinimo kryžius“ gerokai prislegia ir kuo rimtesnis vaidmuo, tuo jis sunkesnis. Kine arba televizijoje medžiaga pateikiama paskutiniu momentu, tad pasiruošimo laikas trumpesnis. Natūraliai išeina taip, jog tuo personažu gyventi negali. Be to, televizijoje dažniausiai kuriu mano charakteriui labai svetimus vaidmenis.

– Darbas teatre, kine – komandinis. Ar esate iš tų, kurie greitai randa bendrą kalbą, ar turite ilgai jaukintis komandą?

– Didžiausias stebuklas gyvenime – sutikti žmonės. Taip formuojasi pažinimas, savęs suvokimas. Komanda – vienas iš svarbiausių dalykų kuriant. Ji yra būtina sąlyga, tačiau, ar greitai randame bendrą kalbą priklauso nuo žmonių. Jeigu aš, kaip aktorius, galiu būti atviras, išklausytas, tuomet darbas su aplinkiniais vystosi sklandžiai. Be dialogo ir atvirumo, rezultato tikrai nepasieksi. Unikalus komandinio darbo pavyzdys yra A. Špilevojaus režisuota, I. Vyrypajevo „Irano konferencija“. Nors spektaklis paremtas monologais, jį žiūrovai labai mėgsta. Tai tik įrodo, kad specialieji efektai nėra viskas. Žmonės teatre ieško prasmės, ją galima atrasti „Irano konferencijoje“.

– Individualesnė atrodo jūsų kūryba muzikoje ir pjesių rašyme. Papasakokite plačiau, kaip ėmėtės šių išraiškų?

– Papasakoti negalėsiu, nes įžodinti kaip atsiranda daina ar eilėraštis – neįmanoma. Tokia kūryba yra jausminė ir pasąmoninė, ji gali nenuspėjamai pratrūkti kaip vandens srovė. Šiuo metu neprisimenu, kada paskutinį kartą rašiau pjesę, o buvo laikas, kai per 10 metų parašiau 17 pjesių vaikams ir 6 suaugusiems. Kodėl? Nežinau. Kūrybinius impulsus bandyti apibrėžti žodžiais yra beprasmiška. Jie neatspindi esmės, gali tik apibendrinti. Kaip ir spektaklių aprašymai yra tik graži kaukė dalykams, kurių neatskleisi.

– Dažnai galima pastebėti, jog aktoriai imasi ieškoti savų, individualių išraiškos būdų, su kuo, jūsų manymu, tai susiję?

– Visų pirma, aktoriai ne visada užimti repeticijomis. Būna laikotarpių, kuomet jie nevaidina, tačiau jei yra tokie kaip aš ir negali be veiklos, – kūrybinį polėkį išlieja kitur. Taip atsiranda poezija, knygos, dainos. Kitu atveju, akumuliatoriumi tampa pati kūryba teatre. Jeigu „įkrovos“ neišlieji spektaklio metu, trykštančias mintis tenka laisvinti kitomis saviraiškos formomis.

– Jubiliejų teatre pasitiksite „Volponės“ spektakliu, ar Korbačijo vaidmuo iš šiuo metu vaidinamų jums kuo nors išskirtinis? Kodėl?

– Taip, išskirtinis! (juokiasi). Niekada nebuvau vaidinęs tokio nukvakusio senio. Šiame spektaklyje kuriami personažai yra perlai, tačiau turi savitą specifiką, su jais tikrai nesusitapatinsi. Tiesa, buvau nustebęs, kad gavau šį vaidmenį, bet kurti jį buvo linksma, o ir procesas vystėsi gana sklandžiai. Kai pradėjome ruoštis spektakliui, buvo įvestas karantinas, teko pačiam repetuoti namuose. Pristačiau savarankišką darbą režisieriui, o jis atsakė, kad neturi ko pridurti, – galima pradėti vaidinti.

– Jūs ir Juozo Miltinio dramos teatras – koks tai ryšys?

– Anksčiau kolegos buvo šeima, o teatras tarsi antrieji namai. Repetuodavome net grįžę namo, – toks gyvenimo būdas. Dabar teatras žmonėms tapo darbu. Prie tokio, koks jis yra dabar, jau nebespėsiu priprasti.

Tikrų dalykų, kurie kalba apie žmogaus esmę, mes suvaidiname trupinius. Per 40 metų Juozo Miltinio teatre niekas nepastatė V. Šekspyro, o juk tai – valstybinis teatras. Neseniai ruošėmės „Aprengėjo“ spektakliui, kuriame naudojama daug šio dramaturgo teksto, tuomet tiek mes, tiek žiūrovai prisilietėme prie esmės.

Teatre smagu ieškoti naujovių, dėl to mėgstu dirbti su jaunais režisieriais. Kuriant su vyresniąja karta nesunku nuspėti jų darbo metodus ir norus, o su jaunaisiais niekada nežinai. Dėl jų gali būti kitoks, nesikartoti, jie priverčia padaryti tai, ko nežinojai galįs, tačiau svarbu tam pasiduoti. Net jei aktoriui 75-i, o režisieriui 17-a, aktorius turi jo klausyti ir įsiklausyti.

– Kaip teatrą matote ir vertinate šiandien?

– Fotomenininkas Antanas Sutkus, minėjo, kad anksčiau buvo rengiamos parodos, o dabar projektai, aš galiu pasakyti tą patį: anksčiau buvo rodomi spektakliai, dabar – projektai. Teatras nuolat išgyvena pakilimus ir nuosmukius, tikiu, kad anksčiau ar vėliau dar grįšime prie temų, kalbančių apie žmogaus esmę. Tiesa, ir dabar apie tai kalbama, tačiau tik žodžių plotmėje.

Žinoma, kaip galima analizuoti amžinąsias problemas, kuomet spektakliui sukurti duodamas minimalus laikas. Nuolatinis skubėjimas ir spektaklių kepimas – nebe kūryba. Taip pat senka etatinių aktorių laikas. Taip dirbant tenka vaidinti ką skiria, o dirbtinai sukurti vaidmenys daro daugiau žalos. Kūrinys, gimęs iš natūralaus kūrybinio noro ir tikslios žinutės, turi visai kitą reikšmę.

Šiuolaikinis teatras paremtas ieškojimais, kurie reikalingi, tačiau kuria chaosą, tad jam dar teks išsigryninti. Kol kas jis fragmentiškas, sukurtas iš gyvenimo nuotrupų – tarsi žaidimas. Sutinku, kad toks gali būti, tačiau jis turi perteikti ir žmogaus esmę. Vienaip ar kitaip, tai – nebe mano teatras.

– Kaip manote, kokia šiandien teatro reikšmė visuomenėje?

– Šiandien pasaulio problemos yra galingos ir globalios, teatras, rodos, nespėja jų atliepti, bet tai yra normalu. Negali rašyti knygos apie karą jo metu. Kai E. Hemingvėjus dalyvavo kare, jam buvo priekaištaujama, kodėl apie jį nerašo, o šis atsakė, kad prieš rašant reikia laiko mintims sugulti. Taip ir teatre.

Iš esmės teatras reikšmingas dėl pokalbio su žiūrovu, tai ir yra šio scenos meno esmė. Man svarbu kalbėti žodžius, kuriuos tariant šis ryšys susikurtų. Vis dėlto žmonių ratas, kuriuos teatras domina, siaurėja. Teatras nebeturi savo svorio, tačiau apie jo reikšmę spręsti ne man. Aišku, jis neišnyks, nes yra užkoduotas žmogaus prigimtyje. Teatras ir gyvenimas neatsiejami. Galbūt jis tiesiog atgims iš naujo.

Kalbino Dovilė Jadzevičiūtė.