Naujienos

Aktorius, visą gyvenimą dirbęs teatre, ir brandžiame amžiuje nebesulaukiantis vaidmenų - vienas dramatiškiausių teatro pasaulio vaizdinių. Pasitraukimas iš aktyvios profesinės veiklos daugeliui iš mūsų kelia nerimą, tačiau aktoriai, pripratę prie dėmesio ir vaidybos teikiamos energijos, atsisveikinimą su scena išgyvena ypač skausmingai. Praeityje garsus, bet dabar pamirštas aktorius - nereta grožinės literatūros, kino filmų tema, dažniausiai interpretuojama iš (melo)draminės perspektyvos. Iš tiesų tai labai kompleksiškas klausimas, apimantis psichologiją, etiką, socialinius ir, žinoma, profesionalumo aspektus. Tai ir moralinė dilema, ir užduotis teatro vadovybei, ir kūrybinis uždavinys.

Bandant žvelgti strategiškai

Vyresnių aktorių užimtumo klausimą spręsti turi visų pirma valstybiniai teatrai, išlaikantys nuolatines trupes. Lietuvių teatro istorijoje būta įvairių pavyzdžių, net ir labai drastiškų, kai atėjus naujam vadovui, dalis trupės buvo tiesiog atleista. Tačiau kiekvienoje trupėje yra vyresnių aktorių, kurių užimtumas dažniausiai bėgant metams mažėja. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro meno vadovo pavaduotoja Gabrielė Tuminaitė sako, kad tai didelis rūpestis visiems trupę turintiems teatrams. Trupės, kaip ir žmogaus gyvenimas, banguotas, su pakilimais ir atoslūgiais. Vienu teatro gyvavimo periodu aktyvesnė viena trupės dalis, kitu - kita. Kartais kurį laiką vieni aktoriai gali būti šešėlyje, o paskui tapti lyderiaujančiais. Tie pasyvesni ar mažiau aktyvūs aktoriai vis tiek palaiko teatro ekosistemą, jie nėra nereikalingi. Gabrielės Tuminaitės nuomone, tam aktoriui, kuris visą gyvenimą vaidino scenoje ir dabar suprato, jog nebenori vaidinti „bobučių“ ar „diedukų“, arba tiesiog pavargo, teatras turėtų užtikrinti galimybę likti teatre ir dirbti režisieriaus padėjėju, vertėju, pedagogu, repertuaro planuotoju, administratoriumi ar pan., jis turi turėti teisę pasilikti savo srityje ir dalintis žiniomis. O jeigu aktorius vis dėlto apsisprendė išeiti ir likusią gyvenimo dalį skirti sau arba savo vaikams ir anūkams, Gabrielės Tuminaitės manymu, jis, organizacijai rekomendavus, turi gauti rentą. „Juk aktorius dažniausiai paaukoja savo asmeninį gyvenimą arba nuolat gyvena labai nepatogiai. Būtų sąžininga, jeigu atsirastų galimybė jam gauti rentą anksčiau pensinio amžiaus“, - svarsto režisierė.  

Jau bene dešimt metų Lietuvos scenoje nebepasirodantis aktorius Vladas Bagdonas sako, kad teatruose negali būti „vieni sakalauskai ir vienos gabrėnaitės“. „Reikalingi įvairūs aktoriai, ir teatras - administracija, vadovybė, literatūros skyriai - turėtų pasirūpinti, kad jie turėtų darbo“, - svarsto aktorius.

Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus, paklaustas, ar egzistuoja aktoriaus profesijos „galiojimo laikas“, svarsto: „Galiojimo laikas“, ko gero, egzistuoja, bet jis priklauso ne tik nuo aktoriaus fizinio amžiaus. Kiekvienam aktoriui jis yra vis kitoks, kaip ir bet kuriam kitam menininkui. Įtakos tam turi daug kas, ir ne visada tai priklauso nuo paties aktoriaus. Kai kurie aktoriai, fiziškai silpdami, tampa tik dar įdomesni, dar labiau magnetizuojantys scenoje. Deja, dažnai nutinka taip, kad aktorius pats nepajaučia, jog ne tik teatrui, bet ir jam pačiam būtų naudingiau jau pasitraukti iš teatro. Vos pradėjęs vaidinti teatre, mačiau konkrečių pavyzdžių, kai senyvo amžiaus aktoriai atsisakė pasitraukti šventiškai, gražiai ir oriai, ir tuomet jų pavėluotas išėjimas tapo nemaloniu nutikimu, paženklintu viešai pasireiškusia jų fizine negalia, nepamatuotu irzlumu ir kūrybinio darbo sutrikdymu. Matydamas tai išsigandau, kad po kelių dešimčių metų ir pats pražiopsosiu tą laiką, kai man jau bus metas išeiti. Todėl su savo artimu bičiuliu ir kolega pažadėjome vienas kitam, kad pastebėję, jog vienas iš mūsų jau priėjo tą ribą, kai reikia trauktis, gražiai, bet tvirtai perspėsime vienas kitą. Tikiuosi, kad sugebėsime ne tik perspėti vienas kitą, bet ir priimti tokį patarimą. Išmokti išeiti - sunki, skausminga, bet svarbi užduotis.“

Daugiau skaitykite čia