Naujienos

Jau sausio 23 d. Juozo Miltinio dramos teatre bus galima išvysti išskirtinį pasirodymą – „Big Pharma“. Lietuvoje ir užsienyje žinomo bei apdovanojimais įvertinto kompozitoriaus Arturo Bumšteino kurtas vokalinis performansas prasidėjo nuo... informacinio vaistų pakuotės lapelio. Jautriai, bet tuo pačiu su šypsena kūrėjas pažvelgė į mūsų kasdienybe tapusios farmacijos pramonės vartojimo įpročius ir tai, kas slepiasi po šia šalta rutina, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kaip pasakoja aktorė Ieva Brikė, režisierius repeticijų metu nedaugžodžiaudavo ir dėmesį koncentruodavo į praktinį darbą, tačiau „pradėjus diskutuoti apie pačią (kūrinio) temą ir kūrybinio darbo kontekstą, visada būdavau sužavėta šio menininko apsiskaitymu ir plačiu, giluminiu pasaulio suvokimu. Tie pokalbiai suteikdavo peno ne vienos dienos apmąstymams. Tad dirbti su Arturu Bumšteinu buvo labai įdomu“.

Nors dabar vyks vos antrasis spektaklio rodymas nuo pirmosios premjeros, pasiūlėme Ievai prisiminti ne taip seniai prabėgusius laikus. Kurdami menininkai praleidžia tikrai daug laiko kartu, tačiau jų visas bendravimas sutelkiamas į kūrybą. Galbūt kartais, jau pasibaigus pastatymo laikui, vis grįžtant vaidinti spektaklio, iškyla koks neužduotas klausimas režisieriui, kurio tuo metu nėra šalia? Tad šį kartą neeilinė proga – Ieva Brikė užduoda 4 klausimus Arturui Bumšteinui:

– Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

– Mėgstamiausia knyga, mėgstamiausia spalva, mėgstamiausia kava... šiandienai tokių kategoriškų atsakymų pateikti negalėčiau.

– Kokiais instrumentais moki groti ir kuo groti tau labiausiai patinka?

– Nemoku groti jokiais instrumentais, bet kartais groju tiek muzikos instrumentais, tiek įvairiais objektais. Tiek, kiek prireikia, kad išgaučiau norimą garsą.

– Jei galėtum gyventi viename metų laike visą gyvenimą, koks tai laikas būtų ir kodėl?

– Greitai atsibostų. Kaita ir kontrastai yra svarbu. Svarbu neužstrigti viename metų laike, kad nepradėtų pūti šaknys.

– Jei sakytume, kad kiekvieno žmogaus pragaras yra individualus, kaip atrodytų tavasis?

– Kokia būtų ta nepakeliama amžinybė? Nepakeliama amžinybė klausytis „prašome palaukti“ muzikos, laukiant, kol kas nors atsilieps į svarbų skambutį.