Naujienos

Su Panevėžyje gyvenančio ir kuriančio dizainerio bei fotomenininko Evaldo Ivanausko darbais neabejotinai yra susidūręs dažnas miesto gyventojas. Šio menininko kurti plakatai puošia Juozo Miltinio dramos teatro fasadą, jo apipavidalintos spektaklių programėlės patraukia žiūrovų žvilgsnį, o foto montažo technika kurti darbai eksponuojami parodose.

Šie metai menininkui žymi neįprastą pasiekimą – trečius metus iš eilės laimėtą Respublikinį teatrinio plakato konkursą. Kaip E. Ivanauskas pasuko dizaino link, kokie yra dizainerio darbo teatre ypatumai ir kur jis semiasi įkvėpimo – skaitykite interviu:

– Kaip jūsų profesiniu keliu tapo dizainas?

Viskas prasidėjo daugiau kaip prieš 20 metų, vietinio laikraščio redakcijoje. Tuo metu joje buvo leidžiamas ne tik miesto dienraštis, bet ir įvairūs pramoginiai žurnalai, reklaminiai leidiniai. Tais laikais skaitmeninė grafika bei įvairios kompiuterinės priemonės leidyboje buvo didelė naujovė, programas įsisavindavome savarankiškai, darbo eigoje. Teko daug mokytis, eksperimentuoti ir, kaip tokias atvejais nutinka, „išradinėti dviratį“. Tik kiek vėliau atsirado ir literatūra, ir įvairios studijų programos. Keletas žmonių iš tos redakcijos susibūrė į reklamos ir leidybos įmonę. Iki šiol ten ir dirbu.

– Papasakokite plačiau apie darbą Juozo Miltinio dramos teatre. Kokį darbą teatre atlieka dizaineris?

Mano darbas teatre – spektaklių plakatų, programėlių, internetinių banerių, repertuarą viešinančių afišų ir leidinių maketavimas bei parengimas spaudai. Čia pagrindiniai dalykai. Juose yra ir kūrybinio, ir grynai techninio darbo. Pavyzdžiui, plakatas pirmiausia atsiranda kaip įprastos vertikalios komponuotės vaizdinys. Paskui, po galutinio suderinimo, šis vaizdinys turi sėkmingai išsitekti ir į horizontalias, ir į kvadratines, ir į ilgį ar plotį išsitęsusias komponuotes. Kartais toks formato kaitaliojimas būna komplikuotas, kartais – gan paprastas.

– Koks yra spektaklio plakato sukūrimo procesas? Nuo ko atsispiriate, kai ieškote vizualinių sprendimų?

Viskas prasideda nuo pokalbių su spektaklio kūrėjais – režisieriumi arba scenografu. Būtent šie žmonės dažniausiai ir užveda ant kelio, duoda gan tikslias užuominas, kur link reikia judėti. Nes pačioje pradžioje tik jie žino, koks tai bus kūrinys, kokia spektaklio idėja.

Individualus pjesės studijavimas man mažai ką duotų, nes net ir visuotinai žinomą klasikinę dramą režisierius gali kitaip interpretuoti, kitaip atpasakoti, todėl glaudus bendradarbiavimas su spektaklio kūrėjais, manau, yra būtinas. Tada daromi eskizai, vyksta jų koregavimas, tikslinimas. Tai labai gyvas procesas. Kartais gan sklandus, kartais sunkokas. Bet visada labai įdomus.

– Kas plakate yra svarbiausia? Kas jį padaro geru ar blogu?

Pirmiausia, jis turi būti matomas kaip teatro plakatas ir išsiskirti iš visos masės kitų šou renginių ar komercinių-reklaminių plakatų. Toji masė labai ryški ir rėksminga, pataikaujanti ir visaip viliojanti. Aš manau, kad yra daroma didelė klaida, kai ir teatro plakatai perima panašią kalbos manierą. Tada nelieka esminio skirtumo, vyksta supanašėjimas su visu srautu. O teatro plakatas, kaip ir pats teatras, privalo saugoti savitumą, teatrinę tapatybę. Nėra konkretaus modelio kaip tai pasiekti. Bet yra tam tikros gairės, kurių verta laikytis – vaizdo estetika, simbolių kalba, kompozicijos grynumas. Man yra svarbios šios gairės. Teatro plakatas neprivalo vienu vaizdiniu perteikti spektaklio idėjos, bet, manau, pageidautina, kad žiūrovas pajustų bent užuominą į ją.

– Kuris kūrybinis procesas įdomesnis – plakato ar programėlės?

Įdomūs abu procesai. Kartais programėlės pareikalauja daugiau darbo nei plakatai. Taip nutinka, kai, atsisakę tradicinės iliustruotos brošiūrėlės formos, imame projektuoti kažką kitaip, ką nors neįprasto. Tai daugiau laiko reikalaujantis, bet labai įdomus procesas. Kūrėme ir senovinio tipo laikraštį „Šv. Speigui“, ir bulvarinį žurnalą „Feromonams“, ir vaistų dėžutę „Big Pharmai“, ir neįprastą skritulį-pasakojimą „Jonai“. Štai ir dabartinei, vaikams skirto spektaklio premjeros programėlei, kūrėme laiško formos lapus, vieną kurių galima susilankstyti kaip laivelį ir turėti savo „Vaiduoklių laivą“.

Trečius metus iš eilės laimite Respublikinį teatrinio plakato konkursą. Kaip žvelgiate į savo veiklos įvertinimus?

Tai labai džiugina, bet kai laimėjimas nutinka trečią kartą iš eilės – apima ne tik džiaugsmas, bet ir kažkoks suglumimas. Kaip tai nutiko tris kartus iš eilės?! Gal tai savaip dėsninga, nes Miltinio teatre spektaklių pristatymo vizualui skiriamas didelis dėmesys, ties tuo dirbu ne aš vienas – dirba visa komanda, vyksta svarstymai, daug derinimų. Svarbu ir tai, kad procese dalyvauja puikus fotografas Arvydas Gudas. Jis pats dar ir scenografas, teatro kūrėjas, dailininkas, todėl jo fotografijos labai išraiškingos, tiksliai perteikiančios scenos vyksmą. Nėra problemų organizuoti plakatui reikalingą fotosesiją teatre ar nusidanginti su krūva kėdžių į užmiesčio pievas ir ten apžaisti įvairias scenas. O gal dangaus žvaigždės kažkaip palankiai virš mūsų teatro išsidėstė, gal pagaliau sulaukėme sėkmės laikotarpio?

– Esate ir fotomenininkas – fotografuojate, kuriate fotomontažus. Kokių pranašumų ši patirtis suteikia dizainerio kasdienybėje?

Nežinau, ar tai pranašumas, gal atvirkščiai. Gal tas prisirišimas prie fotomontažo veda į tam tikrą supanašėjimą su kino plakatais? O gal tik man taip atrodo.

Man fotomontažas tapo pagrindiniu komponavimo metodu, įpratau jį naudoti, pažįstu įrankius. Tai ne pranašumas, tai tiesiog mano pamėgtas metodas.

– Ką įvardintumėte kaip savo įkvepėjus? Ką laikote savo autoritetais?

Įkvėpimas gali ateiti iš daug kur. Literatūra, vizualieji menai, muzika, kinas – visa tai yra neišsemiami šaltiniai, kurie nebūtinai tiesiogiai pakiša idėjas. Užtenka užsilikusio jausmo, patirto įspūdžio ir savo laiku kažkas iškyla. Žmogus man primena chemijos kolbą, į kurią, kaip cheminiai reagentai, sukrenta įvairūs meno kūriniai. Toje kolboje jie tarpusavyje maišosi, jungiasi ir atsiranda kažkokie nauji elementai. Man didelę įtaką daro kinas, jo vizualai. Andrėjaus Tarkovskio, Bela Tarr arba Paolo Sorrentino filmus galėčiau žiūrėti net nesuprasdamas siužeto – įtraukia vien vaizdas.

Iš profesinės pusės jau seniai žaviuosi lenkų teatro plakatais, ten yra daug puikių autorių, egzistuoja labai savita tradicija, garsi visame pasaulyje. Dar labai patinka mūsų plakatų meistro Stasio Eidrigevičiaus darbai. 

– Koks vizualinio meno stilius, žanras jums yra įdomiausias? Kodėl?

Kiną jau minėjau, tad pasakysiu apie kitą žanrą – tapyba. Gal keistai suformuluosiu – patinka joje esantis neišbaigtumas. Fotografija visada kėsinasi susemti į vaizdą visas esamo pasaulio fragmento detales, fotografas dažnai priverstas „tramdyti“ tą nepasotinamą objektyvo rajumą detalėms. O tapyba palieka iškalbingas pauzes, išvaduoja jausmus ir žvilgsnį nuo begalinės detalių lavinos.

Man atrodo, tapyba artimesnė teatrui nei fotografija, nes teatras irgi savaip filtruoja realybę, gelbsti mus nuo rutininės tikrovės...

– Ko imatės, siekdamas nepasiduoti automatizmui? Kas padeda išlaikyti šviežią žvilgsnį, dirbant kūrybinį darbą?

Pati teatro specifika jau savaime gelbsti nuo automatizmo, nes kiekvieną kartą tenka dirbti vis su kitais spektaklių kūrėjais, kurie vis kitokias užduotis formuoja, kitaip mato, kitaip mąsto. Nuo monotonijos gelbsti ir žanrų įvairovė – vienaip formuojasi dramos plakatas, kitaip komedijos ir t.t.

Kalbino Aistė Šivytė