Naujienos

Beveik prieš pusę amžiaus tragiškai su gyvenimu atsisveikinęs aktorius Bronius Babkauskas jo talento gerbėjų nepamirštas.

Memorialine lenta pažymėtas namas Anykščių gatvėje mena čia gyvenus išskirtinio talento menininką.

Išėjęs ir sugrįžtantis

Per šiųmetes Velykas teatro mylėtojai tikrai prisiminė garsųjį Panevėžio aktorių, publikos numylėtinį Bronių Babkauską, gimusį būtent tą dieną – balandžio 9-ąją. Prieš 102 metus Vilkaviškio krašte į šį pasaulį atėjęs gabus jaunuolis, vos septyniolikos sulaukęs, Kaune pradėjo lankyti Juozo Miltinio vadovaujamą Darbo rūmų vaidybos studiją, o po poros metų – 1940-aisiais kartu su pirmąja būsimų garsiųjų teatralų grupe atvyko į Panevėžį. Nuo tada jis čia gyveno ir kūrė iki pat tragiškos mirties 1975-ųjų rudenį.

Vyresni panevėžiečiai dar prisimena mieste dažnai sutikdavę aktorių – aukštą, tiesų, susikaupusį ir kartais lyg kažką tyliai niūniuojantį, iš savo namų Anykščių gatvėje lėtai žingsniuodavusį į teatrą. Iš pradžių į senąjį – Respublikos gatvėje, vėliau – į naująjį miesto centre. Anykščių gatvė – viena iš vietų Panevėžyje, kurioje įamžintas aktoriaus atminimas. 1961 metais pastatytas trečiuoju numeriu pažymėtas namas mena šios talentingos asmenybės gyvenimą. Paveldo statusą turintis namas 1993-iaisiais paženklintas memorialinė lenta, bylojančia apie čia gyvenusią Babkauskų šeimą. Su žmona Adolfina aktorius užaugino du sūnus. Jo atminimas saugomas ir Juozo Miltinio memorialiniame bute Algirdo gatvėje.

„Apžiūrint parodas, vėl prisiliečiant prie šio žmogaus gyvenimo, kūrybos dar kartą pasitvirtina visa tai, ką žinojome ir anksčiau – Bronius Babkauskas buvo unikalus, savitas, labai talentingas aktorius, jautrus žmogus“, – sako G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Juozo Miltinio memorialinio buto grupės vyriausioji bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė.

Iš tiesų B. Babkauskas – vienas žymiausių legendinio režisieriaus Juozo Miltinio mokinių, kino ir teatro aktorius, buvęs nepaprastai gabus ir talentingas. Jį mylėjo visa Lietuva.

Nepakeičiamas nei teatre, nei kine

Apie B. Babkauską kaip teatro aktorių jaunoji karta žino gal ir mažiau, tačiau kino filmuose, kurie iki šiol nepraradę populiarumo – „Velnio nuotaka“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Paskutinė atostogų diena“, – tikrai jį pastebėjo ir įsidėmėjo. Kiekvienas B. Babkausko vaidmuo ypatingas. Net garsusis režisierius Vytautas Žalakevičius (1930–1996) panevėžietį apibūdino kaip didžiausią aktorių iš tų, su kuriais jam teko dirbti.

„Babkauskas – retas aktorius. Visiškas fanatikas, nieko, išskyrus darbą, nežinojęs ir kitokių gyvenimo tikslų neturėjęs… Man jo neišpasakytai stinga. Ne tik kaip žmogaus, su kuriuo nueitas gerokas kelio galas. Bet ir kūryboj. Aš kiekviename filme pasikliaudavau juo, jau rašydamas scenarijų pasikliaudavau. Ir dabar, imdamasis naujo darbo, nežinau aktoriaus, kuris galėtų jį pakeisti“, – V. Žalakevičiaus prisiminimai, pateikti Lietuvos teatro, muzikos ir kino virtualiame muziejuje.

Vaidinti B. Babkauskas galėjo viską. Jis sėkmingai kūrė įvairių charakterių personažus ir kiekvienam vaidmeniui atiduodavo visas jėgas bei gebėjimus. Kine debiutavęs 1953-iaisiais, B. Babkauskas savo kūrybinėje biografijoje paliko daugiau kaip 30 vaidmenų įvairių kino studijų filmuose. Filmavimai sekė vienas po kito: „Ave, vita!“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Paskutinis „Albatroso“ reisas“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Velnio nuotaka“, „Sadūto-tūto“ ir kt. Vaidmenų buvo daugybė ir Panevėžio dramos teatre, ir kino aikštelėse. Panevėžietis filmavosi Vilniuje, Rygoje, Taline, Minske, Maskvoje ir net labai toli nuo namų – Čilėje.

Įtemptas darbas teatre, nuolatiniai filmavimai negalėjo neatsiliepti sveikatai. Kiek tokiam jautriam žmogui kainavo nesibaigiantis lėkimas iš teatro į filmavimus, iš filmavimų į teatrą, visada siekiant geriausio, bet neišvengiant nesusipratimų, išgirstant priekaištų, turbūt nelabai kas ir galėjo suprasti.

Verkiantis angelas

Žurnalisto Laimono Tapino knygoje apie B. Babkauską „Medyje angelas verkia“ atsiveria talentingo aktoriaus ir jautrios asmenybės įdomus bei turtingas pasaulis. Du talentingi žmonės daug bendravo, puikiai suprato vienas kitą.

„Bronius Babkauskas visada man prieš akis: skaudžiai ryškus, be retušo, tarsi vakar matytas. Aš regiu, kaip jis užkrečiamai juokiasi, kaip supykęs kilsteli galvą, kaip vaikšto, kaip laiko puoduką… Matau jo gerą veidą, girdžiu jo balsą…“ – rašė L. Tapinas.

Aktorius jam nemažai yra atsivėręs.

Štai kaip pats B. Babkauskas apie savo kūrybinio kelio pradžią yra sakęs: „Teatras į mano pilką gyvenimą įsiveržė kaip šviesi šventė. Po pirmo matyto spektaklio visą savaitę vaikščiojau kaip apsvaigęs. Aktoriaus profesiją, kaip ir daugelis, jaunystėje įsivaizdavau be galo romantišką, linksmą ir lengvą. Pradėjau paslapčiom teirautis, kur čia galima mokytis šio meno. Taip atsidūriau prie Darbo rūmų įsikūrusioje studijoje, kuriai vadovavo Juozas Miltinis. Padeklamavau ištrauką iš Ibseno „Brando“, kažkokį eilėraštį, atlikau porą improvizacijų. J. Miltinis, rodos, liko patenkintas, nors nieko konkretaus nežadėjo. „Lankyk, – pasakė, – paskui matysime.“

Jaunuolis, žinoma, lankė, ir netrukus visi pamatė, kad ne veltui – aktoriaus prigimtis atsiskleidė visa jėga.

Atsisveikino visas miestas

Tačiau knygoje pažintį su B. Babkausku žurnalistas pradeda ne nuo jo kūrybinio kelio pradžios, bet nuo jo mirties, nuo paskutinės kelionės dienos. B. Babkausko gyvenimas ir kūryba staiga nutrūko 1975 metų spalio 21 dieną Panevėžyje. Aktoriui tuomet buvo 54-eri.

Vienas gerbiamiausių ir mylimiausių Panevėžio dramos teatro aktorių palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse. Jo amžino poilsio vietą žymi originalus antkapinis paminklas – skulptūra „Liūdinti mūza Melpomenė“, sukurta panevėžiečio skulptoriaus Juozo Lebednyko. Graikijos mitologijoje Melpomenė – tragedijos mūza.

Aktoriaus laidotuvės buvo tokios, kokias Panevėžys kažin ar buvo matęs.

„Katafalkas važiuoja per miestą. Gatvės užtvenktos žmonių. Gyva siena stovi Respublikos gatvėje. Kiti žiūri pro langus, iš balkonų. Siauroje gatvelėje sustoja sunkvežimis. Iš jo iššoka pavėlavę statybininkai. Jų rūbai išteplioti kalkėmis ir dažais. Priartėjus katafalkui, jie nusiima savo oranžinius šalmus“, – rašė L. Tapinas.

Visiems buvo sunku susitaikyti su tokio talentingo, gražaus, mylimo žmogaus išėjimu, o tuo labiau – išėjimu pačiam taip pasirinkus. Kas tais laikais gyveno Panevėžyje, bent kiek domėjosi menu, teatru, tas, be abejo, patvirtins, kokį sukrėtimą dėl aktoriaus B. Babkausko savižudybės anuomet patyrė visuomenė. Ir ne tik Panevėžyje – visoje Lietuvoje, net už jos ribų. Nuo to lemtingojo spalio B. Babkauskas gyvena tik knygos puslapiuose, žmonių atmintyje, nuotraukose, filmuose.

Geriausiuose pastatymuose

B. Babkausko gyvenimą ir jo kūrybą pažinojęs bei supratęs L. Tapinas rašė: „Jis buvo iš tų retų kino aktorių, kurie beveik nepatyrė nesėkmių. Net ir labai vidutiniuose filmuose jo sukurtas vaidmuo dažnai tapdavo estetine vertybe. Būdamas iš prigimties emocionalus ir impulsyvus, aktorius sėkmingai kūrė ir labiau intelektualius herojus, filmavosi socialinėse ir psichologinėse dramose, filosofiniuose, politiniuose filmuose, realistiniame ir labiau sąlyginiame kine, tragiškuose filmuose ir komedijose.“

O teatre vaidinantį B. Babkauską reikėjo pamatyti. Pasakojimai, nuotraukos, filmuoti kadrai leidžia prisiliesti, pajusti ir bandyti suprasti, kas tą nepasikartojančią valandą scenoje įvyko. Bet niekas neperteiks tikrojo talento spinduliavimo, jo meistrystės.

Kaip sakė pats B. Babkauskas, „svarbiausias reikalavimas aktoriui – gyventi scenoje“. O jis scenoje iš tikrųjų gyveno, nuo pat darbo teatre pradžios tapo vienu pagrindinių J. Miltinio suburtos teatro trupės aktorių. Su ta trupe pastatyti geriausi režisierius spektakliai. Teatre B. Babkauskas sukūrė daugiau kaip 90 vaidmenų. Jis ir Asesorius Brakas H. Ibseno pjesėje „Heda Gabler“, ir Šlavėjas V. Borcherto „Lauke, už durų“, Niutonas F. Diurenmato „Fizikai“, Kurtas A. Strindbergo „Mirties šokis“, sukūrė ir daugelį kitų vaidmenų.

Štai ką apie kolegą yra pasakojęs aktorius Enrikas Kačinskas: „Manau, kad Babkauskas buvo mūsų teatro vizitinė kortelė, nenuneigiant ir kitų… Jis buvo gimęs personažas su didžiule vaidmenų amplitude… Pas Babkauską niekada neigiamos tikros spalvos nebuvo, visada eidavo šiltas prisilietimas prie personažo, prie scenos, prie žmogaus… Šiaip jau Babkauskas buvo pats mylimiausias Miltinio aktorius. Babkauskui buvo leidžiama daug. Jam buvo leista pajuokauti scenoje, repliką kokią numest. Nežinau, kokią šilumą jis nešė savy, kad net mūsų Mokytojas leisdavo jam daugiau negu mums visiems.“

Dievo apdovanotas

Laimei, užrašytas žodis išlieka ilgam. Kaip gerai, kad buvo pakalbinti tie, kurie B. Babkausko meistriškumą, jo neeilinius gebėjimus matė savo akimis iš arti. Dabar kai kurių B. Babkausko bendražygių irgi jau nebėra, išliko tik užrašyti jų prisiminimai.

Panevėžietis aktorius Algirdas Paulavičius (1943–2020) yra pasakojęs: „Bronius Babkauskas buvo teatro grandas. Fantastiškas komedijose ir tragedijose nepakartojamas. Tai buvo Dievo apdovanotas aktorius, intuityviai pagaudavęs, ko reikia scenoj. Atrodė, jam viskas išeina be pastangų, nors dirbo negailėdamas savęs.“

J. Miltinio dramos teatro aktorius Romualdas Urvinis (1937–2016) apie kolegą B. Babkauską atsiliepė: „…jis man visada būdavo aktorius ponas Babkauskas. Tokio nuoširdaus ir pilnakraujo, jaunatviškai naivaus, o kartais neįtikėtinai temperamentingo žmogaus reikėjo dar ir paieškot. Tai buvo vienas iš keleto mano labiausiai mylimų aktorių…“

Lietuvos scenos legenda Vytautas Paukštė (1932–2022) prisiminė: „Vienas malonumas būdavo kine vaidinti su Broniumi Babkausku. Vos tik Babkauskas pasirodydavo, atrodydavo, kad šviesa užsidegė. Bronius ir partneris buvo ypatingas, ir žmogus labai geras, malonus, nuoširdus. Labai nervindavosi, kai reikėdavo pranešti Miltiniui, kad važiuoja filmuotis. Sakydavo: ,,Aš jo taip bijau…“

Nerimstanti širdis

Aktorius Česlovas Pažemeckas (1937–2018) prisiminė: „Man su Babkausku teko apie 20 metų dalytis džiaugsmu ir liūdesiu. Jis sugebėjo linksmintis, linksminti kitus ir niekad neparodydavo savo skausmo. Argi jam gyvenime niekad nebuvo skaudu?! Buvo – ir dar kaip! Tardavo trumputę frazę: š..ds, praeis! Ir dirbdavo, dirbdavo, dirbdavo… Bronukas (taip mes, jaunikliai, vadindavom Babkauską) grimuodamasis mėgdavo kartoti ,,Širdie, kodėl neduodi man ramybės.“

Jautrios prigimties žmogui sunku nuolat jaučiant širdies nerimą, vidinius išgyvenimus. O ypač tokią jausmingą aktoriaus profesiją pasirinkus. Nuo nesibaigiančios įtampos, nerimo ir išgyvenimų kartais ginamasi labai skausmingais būdais.

Atsisveikinimo žodyje B. Babkauskui L. Tapinas labai jautriai rašė: „Ir dabar visi, pažįstami, nepažįstami, suvienyti bendra nelaime, kartojam kaip užsikirtusios plokštelės – kas galėjo pagalvoti?.. Kas galėjo patikėti?.. Kas tik nori, tik ne jis… Žiūriu į Panevėžio teatro sceną ir išties negaliu patikėti tuo, ką matau. Kodėl tokia baisiai juoda, Broniau, Tavo paskutinė rolė?!“

Vitalija Jalianiauskienė, dienraščio „Sekundė“ straipsnis

Nuotrauka Kazimiero Vitkaus. PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS FONDŲ nuotr.

Į teatrą – Anykščių gatve — sekunde.lt