Naujienos

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Lolita Martinonytė, teatre kuria beveik keturis dešimtmečius, tačiau paklausta apie būdus kovoti su rutina, sutrinka: „Nelabai suprantu kaip taip gali būti – papulti į rutiną teatre“. Artėjant šešiasdešimtmečio jubiliejui, aktorė dalinasi savo mintimis apie sceną ir gyvenimą joje.

– Ką laikytumėte savo kelionės į teatrą pradžia? Kada ištiko suvokimas, kad jūsų kelias – teatre?

– Ko gero, viskas buvo aišku nuo mokyklos laikų. Lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą. Nors man visi pranašavo vokalistės, operos dainininkės ateitį, turėjau daugybę kitų veiklų: lankiau orientavimosi sportą, nardžiau, plaukiau, rašiau apsakymus, netgi šaudžiau – buvau viena geriausių šaulių. Mokykloje pareiškiau, kad man tiksliųjų mokslų nereikės, tad vesdavau koncertus, o man mainais išvesdavo trejetus. Vieną dieną draugė nutarė stoti į ansamblį „Lietuva“ ir paprašė manęs palaikyti jai kompaniją, nueiti kartu. Tais laikais, norint patekti į „Lietuvą“, reikėjo įveikti didelį konkursą. Nuėjom į atranką dabar jau nugriautuose Profsąjungų rūmuos ir galiausiai priėmė mus abi, nors aš net nelabai norėjau… Būtent tą vakarą ir įvyko mano pirmas susitikimas su teatru – Profsąjungų rūmų pastate buvo „Karalienės“ teatro mokykla su tokiomis keistomis, dailiomis durimis. Iš karto susidomėjau jomis ir jas pravėriau. Ir pasklido dekoracijų kvapas… Įėjusi į tą tamsią erdvę suvokiau: „Viskas – čia yra mano vieta, čia man reikia būti.“

– Prieš stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigėte Jono Vaitkaus studiją. Kaip atsiradote joje?

– Pradėjusi domėtis, kaip atsidurti teatre, sužinojau, jog režisierius Jonas Vaitkus rinko studiją Kaune. Nors tuo metu ji jau buvo surinkta, vis tiek nuvažiavau. Nuvykus ištiko kuriozinė situacija – visada įsivaizdavau, kad režisierius turi būt senas, storas ir kažkodėl garbanotais, ilgais, žilais plaukais. O čia atlekia kažkoks pacanas ir sako: „Jūs manęs čia laukiat?“ Aš stoviu išdidi, draugių aprengta kaip „aktorė“, tamsiai pridažyta, ir sakau: „Ką jūs – ne. Aš laukiu Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus Jono Vaitkaus“. O jis atkirto: „Tai aš, einam!“ ir parodė kelią. Neturėjau kur iš gėdos dėtis… Kai klausė, ką moku, sakiau, jog moku viską. Kai klausė, kiek metų, jau iškilo bėda – man penkiolika, tad pamelavau ir pasakiau, kad šešiolika… Vis dėlto į studiją priėmė. Baigiau ją ir mokyklą Kaune, išleidome spektaklį „Mūsų žaidimai“. Septyniolikos metų įstojau į Konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

– Esate vaidinusi ne tik teatre, bet ir kine – abiejuose laukuose vaidybos specifika gana skirtinga. Kuri jums artimesnė?

– Darbas kine yra įdomus, ten reikia save kiek kitaip sudėlioti, daryti viską labiau koncentruotai, o jeigu nepavyko – galima pakartoti. Teatre viskas vyksta vienu ypu – įžengi į sceną ir vaidini. Gali būti, jog stengsiesi iš paskutinių, o spektaklis vis tiek nepasiseks. Jo sėkmė priklauso nuo daugybės dalykų, net ir nuo publikos, kokios nuotaikos ateis žiūrovai – tai gyvas apsikeitimas energija. Aš nė kiek nenuvertinu kino, tačiau man labiau patinka teatras: spektaklio kūrimo procesas, repeticijos, pasiruošimas. Kartais, būna, pervargstu, galvoju: „Ko velnias nešė mane į tą galerą? Na, kam? Dėl ko aš turiu kamuotis?“ Kartais būna duobių, kai nėra vaidmenų, tada galvoju: „Štai – dabar turi laisvę, daryk, ką nori.“ Ir tada suvokiu, koks neįdomus toks gyvenimas… Turiu tokį pasakymą: „Aš laimingiausia tarp savo kulisų“.

– Atrodo, net ir užsiimdami pačia mylimiausia veikla, kartais, kaip minėjote, papuolame į „duobes“. Ar turite būdų nepasiduoti rutinai, automatizmui ir iš naujo atrasti meilę teatrui?

– Nelabai suprantu, kaip taip gali būti – papulti į rutiną teatre. Mane tai yra ištikę nebent jaunystėje, kai dirbdavome be perstojo – ryte vaikiškas spektaklis, vakare didelis vaidmuo, o kitą dieną vėl tas pats. Arba gastrolėse, kai atsiduri įsuktame rate. Tokiais atvejais tikrai gali tapti „automatu“, tačiau prieš išeinant į sceną… taip nebūna. Naujas spektaklio rodymas nėra ankstesnio tąsa, kiekvieną kartą tai yra naujas žingsnis. Dailininkas nutapė paveikslą, padėjo ir viskas, o aktorius kuria kiekvieną kartą. Kiekvieną kartą atrandi vis naujus potėpius. Net jei ir spektaklis nepasiseka, vėl gauni pamoką, turi už ko užsikabint – galvoji, kas čia nutiko, kodėl nepadarei taip, kaip reikėjo, imi viską analizuoti. Gal kam nors būna kitaip, užklumpa rutina, bet kažkaip abejoju. Nes tada kam? Kam eiti į sceną?

– Jūsų paskutinis vaidmuo – Paulina spektaklyje „Aliaska“. Papasakokite plačiau, kaip sekėsi kurti šią veikėją, su kokiais iššūkiais susidūrėte, o galbūt randate joje kažką artimo sau?

– Ši Haroldo Pinterio pjesė labai sudėtinga, į ją galima pažvelgti įvairiai. Spektaklis pasakoja apie miego ligą, kurios paveikta moteris pramiega 29-erius metus. Savo, Paulinos, personažu norėčiau pasakyti, kad mes sau leidžiame pramiegoti gyvenimą net ir nesirgdami šia liga. Kiekvienas mūsų turime dienų, kai nieko nenori nei matyti, nei girdėti, tik sėdėti, žiūrėti televizorių ir nieko neveikti. Tai yra diena, kuri praėjo niekaip. Kartais taip praeina ištisos savaitės. Mano Paulina yra apie ne ligoje pramiegotą, tuščiai praleistą gyvenimą, kuris jau tampa rutina: valai, skalbi, prižiūri, tiesiog vykdai funkciją. Nors iš tiesų viskas turi būti gyva, gyvenimas turi būti gyvas.

– Jei pažvelgtume į šių dienų teatrą – ko jis stokoja ir, priešingai, kuo jame džiaugiatės?

– Džiaugiuosi, kad kiekviena karta atsineša kažką savo. Nors jauni aktoriai bei režisieriai iš pedagogų gauna pradmenis, bet toliau jie viską interpretuoja ir atranda naujai. Jie nori viską pakreipti kitaip – tai yra labai gerai. Jie bando kitu kampu pažvelgti į klasiką. Tik man labai gaila jaunų žmonių. Kai mes atėjome į teatrą, visoje Lietuvoje aktorių buvo vos 150. O dabar jų tiek daug… Baigę jie nežino, kur dėtis. O teatras juk yra narkotikas, savita liga. Jei žmogus į jį neria, o tada neranda terpės save realizuoti, jis suluošinamas. Dirbdamas bet kokį kitą darbą jis visada kentės, kad negalėjo savęs visiškai išpildyti.

– Ar niekad neturėjote pagundos išbandyti režisierės kelio?

– Yra aktorių, kurie puikiai režisuoja, geba atskleisti kūrinį. Tai nenuostabu – daug jų jaunystėje ėmėsi kūrybos, rašė poeziją ar prozą. Manau, jog gali leisti sau pastatyti spektaklį būdamas aktoriumi, bet tai yra labai rizikinga. Aktorius kitaip mato, jis yra emocija, karštas kraujas. Jeigu suvokei, jog nori surežisuoti spektaklį, ilgai sau dėliojiesi, brandini ir žinai kaip sukurti gerą darbą, – tau pavyks. Aš sau neleidžiu to daryti. Išėjusi į sceną galiu dirbti šimtu procentų, tačiau režisūroje savęs nematau, nors ir galiu fantazuoti. Manau, jei imčiausi – padaryčiau, man sau tereikia pasakyti „taip“ arba „ne“. Aš sau esu pasakiusi „ne“. Atsimenu, tuo metu, kai lyg ir buvau bežvilgčiojanti į režisūros pusę, pamačiau labai prastų darbų, už kuriuos man buvo gėda. Tuomet ir suvokiau, kad tokio darbo aš nenoriu. Kam tada reikia – dėl pabandymo? Man patinka, kai manimi pasitiki – duoda vaidmenį, manyje kažką mato. Turi būti kažkoks vedlys, o aš noriu būti vykdytojas, kūrėjas.

– Jau pradžioje kalbėdama apie pirmą susidūrimą su teatru nupasakojote teatro duris, salę, atmosferą. Paminėjote ir vieną, ko gero, labiausiai romantizuotų teatro elementų – jo kvapą. Koks jums yra teatro kvapas?

– Visų pirma dulkių – dekoracijų, kulisų. Tačiau tai ne tik dulkės – tai išgyventos emocijos, kiekvieno aktoriaus energija, prakaitas, aistros, skausmas, džiaugsmas, meilė. Scena tiek visko prisigeria, ji pilna į ją sudėtos žmonių meilės, darbo proceso, krūvio. Ir nesvarbu, kuriame teatre esi. Nauja scena – tai tuščias daiktas, jis dar tik bus prigyventas, nors jau ir dabar mūsų naujojoje scenoje galima kažką pajusti. O kai J. Miltinio teatre buvo sena scena, tai kiekviena plyta, kiekviena lenta buvo įelektrinta, pripildyta buvimo. Kiekviename teatre yra vis kitoks, bet savas, specifinis kvapas.