Naujienos

Duobė žarijų...

Jau nebepamenu, su kuriuo spektakliu Panevėžio teatras buvo atvykęs gastrolių į Vilnių - Nikolajaus Gogolio „Revizorių“ rodė ar Shakespeare´o „Audrą“. Šiaip ar taip, tai buvo į 8-ojo dešimtmečio pabaigą, pati Brežnevo laikų stagnacija, pilkuma ir absurdas. Ir abu minėti spektakliai tą situaciją savaip atspindėjo - buvo lyg nykios dramos kūrinių iliustracijos be fantazijos, be jokių interpretacijos ar originalesnės koncepcijos požymių... Aš tuo metu išgyvenau bedarbystę (ji tęsėsi ilgai, daugiau kaip dešimt metų), ir Miltinio atvykimas man buvo labai svarbus, nes kažkas iš pažįstamų, gal net Kazimiera Kymantaitė, pasakė, kad Panevėžio teatre vakuoja literatūrinės dalies vadovo etatas, patarė su juo pasikalbėti. Galgi priimtų dirbti?! Sužinojau, kad jiedu su Vaclovu Blėdžiu yra apsistoję Žvėryne, pas savo seną draugą aktorių Valerijoną Derkintį. Sužinojau Derkinčių adresą, namų telefoną ir pasiskambinau. Atsiliepė Blėdis, pasišnabždėjo su Miltiniu ir leido man ateiti.

Nurodytą dieną ir valandą sustojau prie sodo vartelių, kur kiek atokiau nuo gatvės buvo matyti švarus, geltonai dažytas vieno aukšto medinis namelis, kokių Žvėryne dar buvo nemažai. Smėliuku pabarstytu takeliu, pakraščiais apsodintu medetkomis, kaip kokioj pasakoj, nedrąsiai artėjau prie namelio. Duris atidarė pats Miltinis ir aš patekau į valgomąjį greta virtuvės, iš šios pasirodė Blėdis ir į mano pasisveikinimą atsainiai maktelėjo galva. Miltinis pasiteiravo, ar gersiu kavos, - „Taip, ačiū“, - ir čia pat pradėjo paskaitėlę apie gerą kavą, apie tai, kad pupeles reikia žalias pačiam skrudinti, kad svarbu, koks vanduo ir t. t., ir t. t. Kažką ten pilstė iš vieno indo į kitą, suko kažkokią rankeną, kažkas ten strigo, gedo, jis pyko, o aš nemačiau galimybės pradėti pokalbį. Pagaliau ta kava buvo išvirta. Turiu pasakyti, kad buvo labai neskani, ir paprastas virtuvinis puodelis taip pat jai nesuteikė charakterio. Beje, mano verdama labai smulkiai sumalta arabika varinėj armėniškoj džiazvoj būdavo kur kas puikesnė. Du kartus suskambo namų telefonas, Blėdis, pridengęs ragelį, baltu žvilgsniu dėbtelėjęs į Miltinį, sušnypštė: „Vėl iš CK.“ Na, aišku, iš CK skambina ir prašo vietų, o prašo visi, ir bilietai jau seniai išparduoti. Apimtas nevilties, sako einąs tvarkytis į teatrą. „Gerai, eik, - sako Miltinis. - O kaulus ar užkaitei?“ - sušuko pavymui. Išgirdom: „Tai aišku, kad užkaičiau.“ Mat jų garbinamas šuo Arielis buvo atsivežtas, jį reikėjo maitinti, o jokių įmantrių maistų šunims, kaip kad dabar yra, anuomet nebuvo.

Kai Blėdis išėjo, Miltinis paklausė, kokiu tikslu būsiu juos aplankiusi. Papasakojau savo „istoriją“: kaip po aspirantūros iš instituto buvau paleista į gatvę, kaip kai kurie žymūs režisieriai skundė mane CK - kam rašiau apie Jurašą, kaip kultūros ministras (o anuomet juo buvo Lionginas Šepetys) apkaltino mane kažkokiu „hermetiniu estetizmu“ ir t. t., kaip kažkokia nematoma ranka neleidžia man įsidarbinti net kviečiamai, ir va jau keleri metai esu be darbo. Miltinis, pats buvęs ištremtas iš savo paties sukurto teatro, atrodo, puikiai suprato, ką aš kalbu, įdėmiai į mane žiūrėjo kiek prisimerkęs, lankstė kažkokią servetėlę, tęsdamas kartojo kažkokį „jo, jo... jo, jo...“ Staiga abu pajutom siaubingą smarvę - kaulai sudegė! Jis pašoko ir grėsmingai velniuodamasis nuskubėjo į virtuvę puodo nukelti. Grįžęs jau nebesisėdo, tik dar kartą įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir pasakė: „Na, tarkim, aš dabar imčiau ir priimčiau Jus į tą vietą. Dirbtumėt... O paskui va eitume mudu, - mostelėjo į virtuvę, turėdamas galvoje Blėdį, - žengtume per slenkstį, o ten - duobė žarijų!“ Atsiprašiau sutrukdžiusi, padėkojau už kavą ir nuėjau sau geltonu pasakų takeliu, gėlėmis apsodintu, į gatvę. Vėl į gatvę.

Daugiau skaitykite čia