Naujienos

Choreografai ir režisieriai Marius Pinigis ir Adrian Carlo Bibiano Juozo Miltinio dramos teatre birželio 9–10 dienomis kviečia į judesio spektaklį „Kūnai“ – paskutiniąją šio sezono premjerą, rašoma teatro pranešime žiniasklaidai.

Spektaklis suteiks galimybę kūną suvokti kaip instrumentą, galintį kalbėti ir reikšti vidines žmogaus mintis. Kaip teigia vienas iš šokio choreografų Marius Pinigis: „Norime, kad žiūrovai sau atsakytų, kaip jie žiūri į savo kūną? Kokia jo reikšmė? Kaip jie jį vertina ir su juo elgiasi?“

– Kaip gimė mintis statyti šokio spektaklį dramos teatre?

M. Pinigis: – Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus, prieš beveik du metus, pasiūlė čia statyti šokio spektaklį. Pasirodė įdomus pasiūlymas, tačiau ir nemažas iššūkis. Su aktoriais esu nemažai dirbęs, tačiau kaip asistentas ar judesio koordinatorius, padedantis atlikti tam tikrus veiksmus, nors paprastai dirbu individualiai arba su kolegom iš šokio lauko. Todėl ši patirtis statant šokio spektaklį su dramos teatro aktoriais yra nauja.

A. C. Bibiano: – Natūralu, kokybiškas kūrybinis procesas reikalauja įvairių galimybių, tinkamų sąlygų ir stiprios komandos. Statant spektaklį valstybės finansuojamame teatre, yra tikėtina įgyvendinti šiuos kriterijus, dėl to ir buvo pasirinktas Juozo Miltinio dramos teatras. Čia kūrėjas neturi apribojimų, dėl to galimybės leidžia tyrinėti, eksperimentuoti, peržengti ribas ir judėti pirmyn.

– Kaip ruošiatės repeticijoms?

M. Pinigis: – Iš pradžių repeticijų bijojau, nes neturėjau išankstinės spektaklio idėjos, tik abstrakčius svarstymus. Buvo sudėtinga iš anksto žinoti konceptą, nes šokis skiriasi nuo kitų teatro žanrų, čia pagrindinis aspektas yra kūnas ir gebėjimas jį valdyti.

Šiuo konkrečiu atveju, nežinojau aktorių fizinių galimybių, tik palaipsniui išryškėjo kiekvieno asmenybė – kas stipresnis vienoje, o kas kitoje vietoje. Tokiu būdu procesas formavo spektaklio turinį. Eidamas į repeticijas norėjau palikti atviras duris idėjų atsiradimui, nes šiame šokio spektaklyje mes nesiremiame pjese ar libretu, viskas kyla iš mūsų pačių vaizduotės, todėl ir esu atviras pasiūlymams ir paieškoms.

A. C. Bibiano: – Pirmiausia Marius pristatė būsimo spektaklio idėją bei darbo su aktoriais planus. Po to rengdavome visos komandos susirinkimus su kompozitoriumi, scenografu, režisieriaus asistente – juk bendradarbiavimas atneša daugiau naudos. Aš visada mėgau dirbti su komanda, nes taip gimsta naujos idėjos, įdomios mintys, o diskusijos ir argumentai praplečia požiūrį. Tokio darbo grožis – atvirumas kitų nuomonei ir pasiūlymams.

– Ar anksčiau yra tekę dirbti su neprofesionaliais šokėjais? Kokie to pliusai ir minusai?

M. Pinigis: – Sunku pasakyti. Dirbant su neprofesionalais tam tikri dalykai užtrunka ilgiau, tačiau tai nereiškia, kad galutinis variantas prastesnis. Mes, kaip šokėjai, nors esame įvaldę technikas, jos ne visada atspindi kokybę, dirbdami su savo kūnu neišvengiame automatiškų judesių, kuo ilgiau ir dažniau atliekame tam tikrus veiksmus, jie tampa nauju įpročiu.

Judesio spektaklis „Kūnai“ įtraukia, mano manymu, pagrindinę komunikavimo priemonę – kūną, tačiau aktoriams – nebūtinai, dėl to jiems ši patirtis tai grįžimas į save, į naują kūno pajutimą. Tokia praktika jau savaime didelis pliusas. Tik šiuo atveju, dirbant su ne-šokėjais minusas yra tas, kad jiems ilgiau skauda kūną (juokiasi).

A. C. Bibiano: – Teko dirbti su neprofesionaliais aktoriais, šokėjais arba žmonėmis, kurie tiesiog mėgsta šokti duše ar vakarėliuose. Žinoma, darbas su profesionalais paprastesnis, nes jiems nesvetima technika, tuo tarpu repeticijos su neprofesionalais sukuria daug daugiau iššūkių, nes jie nėra įvaldę sąmoningų kūno judesių. Vis dėlto, pastariesiems kūno judesiai nėra tapę mechaniškais, monotoniškais, taip išryškėja jų santykis su kūnu, kuris man yra svarbesnis nei technika.

– Kaip sekasi aktoriams pereiti į kitokią išraišką nei vaidyba?

M. Pinigis: – Klaustukų aktorių akyse proceso pradžioje mačiau labai daug, natūralu, kai išbandai naują dalyką, vienu metu ir sunku, ir įdomu. Tačiau patarimai ir komentarai ištrina pirminius neaiškumus. Mes su Adrianu, kaip choreografai, pasiūlome aktoriams kontekstą, tačiau jame jie yra laisvi veikti kaip tik nori, bet tam reikalinga vaizduotė, juk judesys yra forma, estetika, turinys ir intencija. Vis dėlto, aktoriams kartais sunku mintis perteikti tik kūnu, juo pasitikėti ir leisti veikti intuicijai, tačiau jiems šis spektaklis suteikia galimybę kūną suvokti ne kaip įrankį, bet kaip instrumentą ir pajusti proceso, o ne tikslo svarbą.

A. C. Bibiano: – Vaidyba yra aktorių ekspresija, tačiau ruošiantis šokio spektakliui mes jiems siūlome kitokį kelią, kuriame muzika yra svarbesnė nei veido išraiškos ar balsas. Šiame spektaklyje aktorių uždavinys – panaikinus visus dramos teatro elementus priversti kūną kalbėti. Tai yra šokio grožis, leidžiantis komunikuoti be žodžių. Kai kuriems atlikėjams tai labai sudėtinga, kai kuriems – organiška, tačiau vienaip ar kitaip, aktoriai savaime yra įvaldę santykį su kūnu, o tai yra didelė pagalba šokant.

– Kuo šokio spektaklis šiandien gali pritraukti, įtraukti žiūrovą? Kuo jis aktualus?

M. Pinigis: – Šokio spektakliai gali pasiūlyti kitokį žvilgsnį į pasaulį. Dažnas žmogus aplinką yra linkęs įvardinti tiksliai, suteikti pavadinimus, tačiau dėl to asmuo pasidaro tarsi supaprastinta trupmena, mažensne savo versija. Taip atimamas gebėjimas fiziškai, intuityviai pajusti aplinką. Būtent šis spektaklis yra galimybė išlaisvinti vaizduotę ir nebandyti visko suprasti racionaliai. Vis dėlto, paprastai žmogus bando analizuoti metaforas, simbolius, tačiau kūniški, kompoziciniai aspektai tai sufleruoja, kūnas savaime yra poezija, o šokis primena dailę.

A. C. Bibiano: – Aš paklausčiau, kodėl šokio spektaklis neturėtų būti aktualus? Žiniasklaida, radijas, televizija, internetas, socialiniai tinklai mus įtraukia ir pritraukia dėmesį. Kartasi tai tampa toksiška ir per daug paveiku, dėl to labai svarbu mokėti atitrūkti ir suprasti kaip žmogus veikia realybėje, o ne virtualioje erdvėje. Šokio spektakliai ir visi scenos menai padeda suvokti fizinio veiksmo ir tiesioginio buvimo svarbą, skatina pastebėti situacijas, kurios vienaip ar kitaip atliepa ir asmeninį gyvenimą, patirtis. Spektaklio „Kūnai“ neverta apibūdinti žodžiais, tai kažkas, ką verta pamatyti ir pajusti. Būtent dėl to, šis šokio darbas ir yra aktualus, nes per fiziškumą perteikia jausmus.

– Kas jums buvo svarbiausia dirbant su aktoriais?

M. Pinigis: – Repetuojant su aktoriais, man savarbiausia komandinis darbas ir pokalbiai apie procesą, nes šis procesas nėra apie tikslą, jis apie kelią į jį. Svarstant apie komandos sudėtį, turėjau planų dirbti su 5 aktoriais, tačiau supratau, kad šio teatro stiprybė yra žmonės, kurie tarpusavyje yra glaudžiasi susiję. Taip paaiškėjo, kad reikės dirbti su kuo didesne komanda, tad premjeros dieną scenoje išvysite 10 aktorių.

A. C. Bibiano: – Dirbant su aktoriais, man svarbiausia jiems suteikti kitokią kūno pateikimo perspektyvą, padėti suprasti, kad komunikuoti arba pasiekti tikslą galima daugeliu būdų ir skirtingais keliais. Pavyzdžiui – dažnai mes dirbame sunkiai, nors galima dirbti protingai ir pasiekti tokį patį rezultatą, tai susiję su laiko planavimu ir darbo intensyvumu. Man taip pat svarbu aktoriams atskleisti, kad kiekvienas esame skirtingas ir mūsų kūnai komunikuoja taip pat skirtingai, tačiau tai ir yra esmė.

– Ką norite perduoti žiūrovui?

M. Pinigis: – Šokio spektaklis „Kūnai“ atskleidžia kaip galima bendrauti neverbaliai. Šiuo metu, mes labiau nei bet kada esame atitolę nuo savo pagrindinio instrumento – kūno, tačiau norime to ar nenorime, su juo tenka bendrauti. Dažnai jį apleidžiame ar suvokiame kaip transporto priemonę, kuri leidžia nuvykti iš taško A į tašką B. Jau pats spektaklio pavadinimas, tai konotacija, į ką turime kreipti dėmesį. Norime, kad žiūrovai sau atsakytų, kaip jie žiūri į savo kūną? Kokia jo reikšmė? Kaip jie jį vertina ir su juo elgiasi?

A. C. Bibiano: – Judesio spektaklio pavadinimas atspindi tai, kas suartina kiekvieną iš mūsų ir kuo visi dalinamės. Niekas iš mūsų negalėjo savo kūno pasirinkti, tačiau jis kuria identitetą, juo mes prisistatome, per jį bendraujame. Dažnai žmonės smerkia vieni kitus dėl kūniškų savybių, o tai sukelia didelį diskomfortą ir neleidžia skleistis asmenybei. Dėl to labai svarbu jausti taiką tiek su savo, tiek su kito fiziškumu, tik tokiu būdu kūnas galės pradėti kalbėti ir komunikuoti.

Šokio spektaklis atskleidžia, kad kūnas yra būsenų susitikimo erdvė, kuri apjungia kelionės pradžią, vyksmą ir pabaigą. Būtent tai ir bandome perteikti scenoje, kaip iš vieno atskaitos taško pereiti į kitą, suvokiant kūną kaip slenkstį, kurį peržengęs žmogus pasikeičia. Spektaklyje stengiamės pabrėžti kiekvieną ėjimo žingsnį, ko galbūt realiame gyvenime neakcentuojame ar tiesiogiai nesuvokiame. „Kūnais“ stengiamės įvertinti patį ėjimą tikslo link kaip procesą, nes svarbausia pati kelionė.