Naujienos

„Esu Aleksandras Špilevoj – teatro dramaturgas, režisierius, pedagogas, aktorius ir tyrinėtojas. Iš esmės tai yra viskas. Daugiau aš nieko šiame gyvenime nesugebu ir nieko neišmanau. Labai myliu muziką. Bet nesu joje toks geras, kad išdrįsčiau save vadinti muzikantu. Tas pats ir su literatūra bei filosofija. Tad viskas, ką darau – kuriu arba vaidinu istorijas. Labai mėgstu jas kurti. Gražesnes už gyvenimą“, – paprašytas prisistatyti kalba Aleksandras Špilevojus, Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas.

Šio režisieriaus ir aktoriaus pavardė gerai žinoma ne vien teatro žanro mylėtojams. A. Špilevojus filmuojasi ne lietuviškuose serialuose, veda muzikinę laidą LRT radijuje ir dalyvauja dar daugybėje kūrybinių projektų.

Jeigu būtumėte knyga, filmas, spektaklis, meno ar muzikos kūrinys, personažas, tai kas būtumėt ir kodėl?

Jeigu būčiau knyga, ko gero, kokia ji ir apie ką ji, spręstų pats Autorius, o ne aš. Esu dramaturgas, tad man apskritai patinka žiūrėti į mūsų pasaulį kaip į knygą, tiksliau, kaip į pjesę – joje visi komponentai yra sukurti autoriaus ir visi jam reikalingi. Autoriui reikia, kad jo pjesėje būtų ir gerų, ir blogų personažų, ir gražių posūkių, ir tragiškų nutikimų. Ir pjesės veikėjai nėra kalti, kad myli ir skiriasi, gimdo ir žudo. Tokia yra jų autoriaus valia, juk jis viską taip sugalvojo ir parašė. Kitaip pjesė neįvyktų ir niekas nepatirtų katarsio.

Manau, kad ir aš esu ne visa knyga, o tik maža Visatos Knygos dalis. Ir ne man spręsti, kodėl viskas sugalvota taip, kaip sugalvota, kodėl aš esu tas, kas esu, kodėl turiu tokius genus, kodėl augau tokioje aplinkoje, kodėl myliu vienus dalykus ir nepakenčiu kitų. Toks Autoriaus sumanymas, kuris parašė mūsų pjesę. Ir visos mūsų Visatos pjesės laimės akimirkos bei didžiosios tragedijos yra nepaprastai gražios bei reikalingos tai Visatos pjesės istorijai. Negalime to grožio pamatyti ir įvertinti tol, kol nesuvokiame savęs, kaip pjesės veikėjų, kol nepamatome šios pjesės iš išorės, kol kalamės jos viduje. Nes juk ir V. Šekspyro pjesių veikėjai (Hamletas, Ofelija, Romeo, Džiuljeta ir kt.) nesuvokia savo autoriaus pjesių grožio. Tai pamato ir įvertina tik žiūrovai, nes jie yra pjesės išorėje, o ne jos viduje. Jie mato tragedijos grožį, o ne kenčia nuo jos žudančio skausmo. O jei kartais Autorius vis dėlto nutartų pasismaginti ir paklausti mano nuomonės, mūsų pokalbis būtų maždaug toks:

– Aleksandrai, paversiu tave knyga. Kokia norėtum tapti?

– Gal spalvinimo arba rebusų, užduotėlių knygele mažiems vaikams, kurie dar spalvina taip, kad nuolat užeina už ribų, kurių drambliai būna žali ir rožiniai, o 2+2 ramiai gali būti 7. Man patiktų leisti jiems užpildyti, išpaišyti mane taip, kaip jiems patinka.

Daugiau skaitykite čia