Naujienos

82-asis Juozo Miltinio dramos teatro sezonas, nors ir pradėtas be konkretaus šūkio rodos gavo jį kaip atgalinį ryšį iš savo žiūrovų. Žodžiai „atgimimas“, „atgijimas“, „prisikėlimas“ skambėjo dažno kritiko recenzijoje, kurių šiais metas teatras sulaukė kaip reta daug – per dvidešimt.

Sezoną teatras pradėjo trupės pagausėjimu – prie komandos prisijungė penki, tik ką studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse, baigę aktoriai: Irena Sikorskytė, Joris Zaliauskas, Mantas Pauliukonis, Rokas Pijus Misiūnas ir Urtė Povilauskaitė. Po naujųjų metų prie šios kompanijos prisijungė dar vienas aktorius – Mindaugas Ancevičius.

Beveik visi jaunieji aktoriai debiutavo pirmojoje sezono premjeroje – spektaklyje „Laukys“. Tai pirmasis režisierės Olgos Lapinos darbas po didelės kūrybinės pertraukos. Pasak teatro kritiko Julijaus Lozoraičio „Sunkiai įvardijamas „levituojančio perfomanso“ žanras padovanojo reginį, dėl kurio iš senosios Panevėžio dramos scenos į salę vėl plūstelėjo tas unikalusis, apčiuopiamas ir svaiginantis Miltinio teatro prigimtinis tikrumas.“[1].

Antroji teatro premjera – Kotrynos Siaurusaitytės spektaklis „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ į Didžiąją salę pakvietė mažuosius teatro žiūrovus. Netikėta porcelianinio triušio kelionė mokė plėsti fantazijos ribas, kurti ir mąstyti drąsiau, atviriau, kitoniškiau.

Trečiasis sezono spektaklis „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandr Špilevoj) pirmą kartą Panevėžio istorijoje suvienijo du – Juozo Miltinio ir Muzikinį teatrus bei sukūrė unikalią, draminio spektaklio ir simfoninio koncerto, sintezę. Spektaklis apie Juozo Miltinio kuriamo teatro pradžią tapo didžiausia, sudėtingiausia, o kartu ir daugiausiai žiūrovų susidomėjimo sulaukusia sezono premjera.

Pertrauką premjerų maratone žymėjo, kaip niekad gausūs apdovanojimai: lapkritį vykusiame „Com media“ festivalyje sėkmės sulaukė jau ne kartą žiūrovų simpatijas pelnęs Aido Giniočio spektaklis „Volponė“ – čia jis buvo įvertintas kaip geriausias publikos spektaklis.

O teatro dieną įvykę „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai pirmą kartą Juozo Miltinio teatro istorijoje jį nominavo netgi septyniems apdovanojimams iš kurių laimėti buvo du – „Aktorių ansamblio“ apdovanojimas spektaklio „Laukys“ aktoriams ir „Metų kompozitoriaus“ apdovanojimas Mantvydui Leonui Pranuliui sukūrusiam spektaklio „Sala, kurios nėra“ muziką. Besiruošdami „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijai paskelbėme ir apdovanojome savo metų aktorius – šiemet jais žiūrovai išrinko Ievą Brikę ir Albiną Kėlerį.

Po naujųjų metų į Didžiają sceną atkeliavo dar viena Aleksandr Špilevoj premjera – „Jona“. Komedija, apie savo vidiniuose spąstuose įstrigusius žmones, tapo dar vieno naujo Juozo Miltinio dramos teatro trupės nario, Mindaugo Ancevičiaus, debiutu. Apie jo vaidmenį teatrologė Daiva Šabasevičenė rašo: „Mindaugui Ancevičiui tinka šis vaidmuo. […] Ancevičius vaidina vientisai, raiškiai, nieko neutriruoja, tampa svarbiu ir įdomiu viso spektaklio kontekste.“[2]

Paskutiniąja sezono premjera tapo jaunosios kartos režisieriaus Jono Kuprevičiaus spektaklis „Camino Real“. Niekada anksčiau Lietuvoje nestatyta Tennessee Williams pjesė – nemenkas režisūrinis iššūkis, tačiau pasak Zigmo Pakštaičio „J. Kuprevičiui formos ieškoti sekėsi geriau, nei galima pamanyti, turint omenyje, kad tai antrasis darbas profesionaliojoje teatro scenoje. Personažus ir jų istorijas jis patalpino į poetinį, sapnišką, mažumėlę komišką ritualą, sunkiai artikuliuojamą kelionę.“[3]

Sezonas tradiciškai baigėsi teatro pikniku, kuris šiemet vyko ypatingoje vietoje – Marijonų vienuolyno sode. Būtent šiame vienuolyne, apsigyvenus J. Miltiniui bei pirmiesiems jo studijos aktoriams, prasidėjo mūsų teatro istorija.

Linkime jums gražios vasaros bei prasmingų poilsio akimirkų ir nekantraujame susitikti naujajame teatro sezone!

Parengė Aistė Šivytė.