Naujienos

Sausio 10 d. 18 val. kviečiame į LDS tapytojų asociacijos „Individualistai“ tapybos parodos „Spalvų akordai“ atidarymą teatro fojė.

Renginys nemokamas.

Paroda Juozo Miltinio dramos teatre veiks iki vasario 10 d.

INDIVIDUALISTŲ TAPYTOJŲ grupė susikūrė 1993 metais. Jos įkūrėjai-tapytojai Svajūnas Armonas ir Aloyzas Stasiulevičius. Skirtingus įvairių kartų menininkus suvienijo siekis išsaugoti ir puoselėti mūsų šalies dailės tradicijas. Jie pratęsė modernumo ir etninės kultūros jungties idėją, kurią suformavo tarpukario dailininkų "Ars" judėjimas, padėjęs pamatus Lietuvos moderniajai tapybai. Arsininkai pabrėžė aktyvų menininko individualybės vaidmenį. Tai buvo iškilūs meninkai M.Bulaka, V.Eidukevičius , A.Gudaitis, R.Kalpokas, V.Petravičius, V.Vizgirda, A.Petrulis ir kt. Per savo gyvavimo laikotarpį INDIVIDUALISTŲ grupė neteko talentingų narių – anapilin išėjo A.Savickas, J.Čeponis, I.Labutytė, V.Pinkevičius, A.Jusionis, A.Švažas, A.Kliševičius, L.Tuleikis, A.Vozbinas, A.Beinaravičius, L.J.Jankus, R.Lankauskas. Individualistų meninės pažiūros - lanksčios ir šiuolaikinės, jų kūryboje pasireiškia įvairios tendencijos ir stilistinės kryptys. Kiekvienas dailininkas plėtoja individualų braižą, remiasi skirtingomis inspiracijomis, bet juos jungia bendros kultūrinės šaknys, pagarba savo kraštui, jo istoriniam ir kultūriniam paveldui.

SVAJŪNAS ARMONAS (g. 1951m.). „Kūrybingai praplečia lietuviško ekspresionizmo dailės tradiciją, savo kūryboje jis remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo, mitologijos temomis. Jam rūpi aktualios specifinės tapybos kalbos

problemos – spalvos kultūra, kompozicijos meistrystė, elegantiškas piešinys. Jis turi puikią spalvinę klausą“ (tapytojas Aloyzas Stasiulevičius).

RIČARDAS BARTKEVIČIUS (g. 1959 m.) – Vilniaus Edukologijos universiteto profesorius. Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė apie jo kūrybą: „R. Bartkevičius tapymą lygina su kelione nežinoma kryptimi. Nors jo tapyba tai artėja, tai tolsta nuo abstrakcijos, tačiau visuomet lieka susijusi su apčiuopiamo pasaulio vaizdais. Mėgsta naudoti absurdo situacijas, o absurdas visuomet mėgo bičiuliautis su humoru“.

JONAS BUTKEVIČIUS (g. 1948 m.) tapo fovistinius ir abstrakčius paveikslus. Savo kūrybą jis apibūdina taip: „Man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę bei reljefinius potėpius. Spalvų derinius priešpastatau gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai įtampai pasaulyje. Man paveikslas turi skambėti“.

JONAS DANILIAUSKAS (g. 1950 m.), kuriantis savo nuostabioje sodyboje Dzūkijoje ant Merkio krantų, taip atsiliepia apie savo kūrybą: „Tapyba – tai mano antroji kalba. Aš kalbu per spalvas ir per vaizduojamus objektus. Tapybos kalba yra universali: kur benuvyktum, gera meninė kalba bus visada suprasta. Man patinka važinėti po kaimus. Dažnai pagalvoju, kad tie vaizdai, kuriuos dabar regiu, po gero dešimtmečio nebeegzistuos“.

LINAS GELUMBAUSKAS (g. 1970 m.) – pristatydama jo parodą Vilniaus „Pylimo“ galerija taip apibūdino jo kūrybą: „Linas Gelumbauskas yra nepralenkiamas faktūrų žinovas ir virtuozas. Peizažuose, interjeruose, figūrinėse kompozicijose jis varijuoja nuo grubių iki švelniausių paviršių. Iš aplinkos patiriamas emocijas, išgyvenimus jis abstrahuoja ir paverčia visiems suprantamais idėjiniais, tapybiniais ženklais“.

PRANAS GUDAITIS (g. 1948 m.) pasižymi plačiu kūrybos diapazonu. „Jo darbai laisvi, emocionalūs, sklidini optimistinės nuotaikos, yra labai aukštos spalvinės kultūros. Jis daug tapo iš gamtos, kuri jam yra įkvepėja ir kūrybos stimulas. Jis nėra abejingas savo krašto gamtai, realijoms, natūrai“ (tapytojas Antanas Beinaravičius). „P.Gudaičio darbai gali kabėti Orsė muziejuje Paryžiuje“ (Aloyzas Stasiulevičius).

GINTARAS PALEMONAS JANONIS (g. 1962 m.) tapo peizažus, figūrines kompozicijas, interjerus. Menotyrininkė Rita Mikučionytė taip apibūdina jo tapybą: „G. P. Janonio kūryboje persipina kelios europinės tapybos įtakos. Mitologinės būtybės ir sodrios, intensyvios spalvinės dėmės primena senovės romėnų freskas. G. P. Janonis savo tapyboje mėgsta eksperimentuoti“.

ARVYDAS KAŠAUSKAS (g. 1959 m.) pabrėžė: „Aš orientuojuosi į tradicinius dalykus. Galima sakyti – žiūriu daugiau atgal, į kultūros istoriją. Aš nenoriu būti superžvaigždė, kuri praplečia meno ribas, kelia revoliucijas“. Be tapybos darbų,         A. Kašauskas taip pat yra nutapęs puikių freskų. „Freskiškas yra A.Kašausko dažo tepimas. Lietuviškas charakteris slypi pačioje dailininko tapybos praktikoje – neskubrioje, santūrioje, bet kartu ir su užslėpta „emocijų bomba“ (Dr. Vidas Poškus).

ADELĖ LIEPA KAUNAITĖ ( g.1990 m.).Ji sugeba verbalinę ir vaizdinę kūrybą sujungti į nedalomą visumą. Siužetus Adelė Liepa renkasi iš realios tikrovės ir pasąmonės gelmių. Menotyrininkė A.Mikuckytė-Mateikienė : "Adelės paveikslai pasakoja istorijas, leidžia pamatyti kasdienybės, buities, rutinos absurdą, pažvelgti į save ir visuomenę iš šalies, iš kosmoso, iš mėnulio. "Adelė savo kūryba ir esybe kvestionuoja pozityvizmo filosofijos gaires, pažadina kūrybiškąjį pradą ir ragina atkurti ryšį su aplinka.

VYTAUTAS KAUNAS ( g.1958 m.) išsiskiria ypatinga spalvos pajauta ir jos valdymu. Ekspresyvus jo potėpis kuria judėjimo ne tik erdve, bet ir laiku pojūtį. Abstrakcijose jis atsisako paviršutiniškumo, vaizdo instrumentalizavimo, pakeisdamas juos tuštumos ir formos sugretinimu, perpynimu, minties beribiškumu ekspresyviame spalvų šokyje. Kartais į kūrinį įveda ir literatūrinį dėmenį. Dažnai perteikia vidinius kūrėjo regėjimus, o ne išorinį pasaulį. Tikrovėje dažnai nutylimi išgyvenimai išsilieja spalvų upėmis drobėse, bylodami amžiną būties paslaptį-grožis ir švelnumas nugali viską.

IEVA LIAUGAUDAITĖ (gim. 1979 m.) Menininkės kūrybinis procesas neatsiejamas nuo buvimo gamtoje. Jos kūryba gimsta natūroje, plenere, kalnų apsuptyje, prie vandens ar ant sniego, kur patys gamtos objektai tampa kūrybos priemonėmis: upelio ar jūros vanduo, nuo prilipusių žolių ar šakelių susiformavęs „natūralus“ atsitiktinis piešinys. Vėliau palaipsniui gamtos vaizdai darėsi abstraktesni, kol tapyboje ir grafikoje ėmė vyrauti Rytų Azijos dailės ir prancūziškosios lyrinės abstrakcijos stilistikos bruožai. Tapybos darbuose aiškiai atskleidžia individualus – spontaniškas ir ekspresyvus autorės kūrybos braižas, kuriame skiriamas didelis dėmesys kūrinio kompozicijai ir atlikimo technikai.  

VYTAUTAS POŠKA (g.1971 m.).Kai dabar meno pasaulyje dažnai siekiama išprovokuoti, sukelti kuo stipresnę emociją, Vytautas Poška eina priešingu keliu ir kuria paprasčiausią ramybę. Jo kūrybos laukas labai platus - tapyba, freska, scenografija, skulptūriniai objektai, perfomansai.V.Poška:"Adaugiau linkstu į pozityvumą,energiją ir harmoniją, nes nihilizmo ir taip daug. Kaifuoju dėl to kad ieškau simbolių. Pavyzdžiui, takas gali būti ir tavo gyvenimo kelias, o jame visko pasitaiko – ir ramybės ir aistros. O kaip tai išreikšti spalvom? Tas ieškojimas tikrai veža. Nes tapyba - tai emocijos i raiška per spalvą ir formą. Tokia yra tapybos meninė kalba“.

JUOZAS PRANCKEVIČIUS (g. 1952 m.) tapo gamtos urbanistinius ir marinistinius peizažus, natiurmortus, abstrakčias kompozicijas. Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė apie J. Pranckevičiaus kūrybą: „Intensyvi, ekspresyvi, koloristinė. J. Pranckevičiaus maniera puikiai tinka visą laiką kintančiam gamtos, peizažo grožiui atspindėti. Gamta jo paveiksluose gyva, čia ji  pilnavertė stichija, kupina spalvų, virpesių, oro, vėjo ir netikėtų dermių, kontrastų ir dramatizmo. Mėlyna, raudona, žalia spalvos ir įvairuojantys šių spalvų tonai bei niuansai J.Pranckevičiaus kūriniuose tiesiog žaižaruoja ir pulsuoja. Ekspresyviausi ir abstrakčiausi – jo natiurmortai. Augalai, gėlės juose tarsi tikras spalvų pliūpsnis džiugina akį ir kartu stebina harmonija bei rimtimi“. 

GIEDRĖ RIŠKUTĖ-KARINIAUSKIENĖ (g. 1952 m.) – Vytauto Didžiojo Universiteto Švietimo akademijos profesorė, pabrėžia, kad gamta jai – vienas iš įkvėpimo šaltinių „Mane įkvepia didelė erdvė, ypač prie jūros – šviesos, spalvų, nuotaikų kaita, kur realūs vaizdai dažnai ištirpsta ir virsta interpretacijų medžiaga, spalviniais bei emociniais tyrinėjimais‘‘. Meno kritikė JurgitaLudavičienė rašo:  ,,Abstraktūs elementai šios autorės taip pat traktuojami jautriai, švelniai: taškai, brūkšneliai, dėmės, trūkinėjančios linijos tarsi įsupamos į raibuliuojantį pustonių apklotą. Jos atspalviai savo subtilumu primena prancūzų literatūrą, pvz. Gustave Flaubert: Balandžio gurklelio spalvos skėtis...“.

ALOYZAS STASIULEVIČIUS (g. 1931 m.) – Lietuvos tapybos grandas, meno intelektualas, per savo kūrybinį kelią perėjo įvairius etapus – šiaurietiško impresionizmo, ekspresionizmo, koliažo, konceptualizmo. A. Stasiulevičius – nuostabus Vilniaus dainius. Jo „sustyguoti miesto (urbanistiniai) siluetai primena     M. K. Čiurlionio impresionistines, simbolines vidinių sielos virpesių pagimdytas sonatas„ (prof. Romualdas Grigas). Labai įtaigūs jo dangaus peizažų ir žvaigždynų ciklai – „ieškant jungties tarp žemės ir dangaus“ (A. Stasiulevičius). A. Stasiulevičius: „Savo kūryboje naudoju praeities plastikos kodus, domiuosi avangardinio meno ieškojimais. Manau, kad menininko misija ne vien išreikšti save, savo laiką, bet pirmiausia skleisti harmoniją, liudyti pasaulio įvairovę“.

LILIJA VALATKIENĖ (g. 1957 m.) – dailininkė, fotomenininkė, žurnalistė. Savo kūrybą autorė apibūdina taip: „Tapyboje metaforų kalba skatina žiūrovų vaizduotę, o mane intriguoja paties kūrybinio akto spontaniškumas. Aš visiškai pasileidžiu į lankas, eksperimentuodama peržengiu visas ribas ir kuriu savo laiko tėkmės estetiką, kurioje atsiskleidžia mano pasirinkta tema. Mitais, legendomis, muzika apipinti motyvai energingai, dinamiškai sugula į drobę, padiktuoja pagrindinius paveiksl komponavimo principus ir individualų tapybos be teptuko stilių. Mėgaukitės ir duokite sau visišką interpretacijos laisvę“.

GRAŽINA VITARTAITĖ (g. 1942 m.) Gražinos Vitartaitės kūrybą taip apibūdina dr.doc. Algis Uždavinys: „G. Vitartaitė ištikima rimtas estetines vertybes palaikančiai bei saugojančiai tradicijai, kuri grindžiama poetišku subjekto santykiu su gamta, grožio, harmonijos ir saiko teigimu. Ji kviečia ramiai estetinei meditacijai, kupinai džiaugsmo, vidinės dermės, svaiginančio laisvės pojūčio. Jai rūpi išgyventi estetinę gamtos ir ją stebinčio subjekto vienovę, kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairių detalių spalvinių niuansų, romantiškų pajautų. G. Vitartaitės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virsiančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui“.

Parodos kuratorius Jonas Butkevičius